klonė

klonė̃ sf. (4) [K], klõnė (2) J, Mrk 1. Zt klonis, lenkė, loma, slėnelis: Sena jo (Nemuno) vaga nuseko, ir liko tik gili klonė TŽIII327. Geriausias laukas klonè išeina Vlk. Užejau ant kalno, pažiūrėjau klonėn Vrn. Pusrytėlius nešė, klonelėn pastatė Ndz. Kur klonelė, ten klanai stovėjo V.Krėv. Čia kalnas, o tę klõnė Onš. Anta kalno putinėlis, klonėj šermukšnėlis KrvD21. Grius kalneliai klonėse TDrIV73(Kb). Eisiu kalnais ir klonelėm, vainikėlio ieškodama TŽII373. O duobes ir lomas sulygina kalnus pažemindami, o klones papildydami DP24. Ing kokią skylę, duobę alba klonę inpulti BPII222. ^ Atiduos an Juozapo klonės (nebegausi)! Vlk. 2. I klanas, pelkė: Lenkė, po lytaus pilna vandens, vadinas klonė̃ J. Po lietaus ant mūsų kiemo atsirado tokia didelė klonė Up. | prk.: Ana klonėmìs lieja ašaras J.